skip to Main Content

Šie tekstai paimti iš Lietuvos dizaino forumo skyrelio „Dizaino skaitiniai“ žurnale „Centras“.news_234

Autorius Marius Dirgėla

—————————————————————————————————–

Kaip tapote dizaineriu?

1973 metais – 23-jų – pardaviau pirmąjį projektą. Tai iki šiol vienintelis mano sukurtas plastikinis daiktas. Nedidelė Toskanos kompanija mano dizainą tuoj pat perpardavė belgų firmai „Calorique“, vėliau jų pardavusiai milijonus. Tuomet man nubyrėjo nedaug, bet pirmajam automobiliui užteko, tai buvo „Jaguar MkIII“, labai nudrengtas, bet vis dar tikras gražuolis. Gal tai ir yra priežastis, kodėl vis dar dirbu dizaineriu.

Tai kiek automobilių jau turite?

…turiu „Porsche Carrera Cabrio“, kurią dievinu, ir visureigį. Tai tarsi dvi asmenybės pusės. Panašiai ir kūryboje – visuomet buvau modernaus stiliaus šalininkas, bet dirbau ir su „Morelato“, Venetto regiono klasikinių baldų gamintojais. Su „Matteograssi“ bendradarbiauju nuo 1993 metų. Pirmasis projektas buvo medinė kėdė “Fullerina”. Labai ypatinga. Tai buvo bandymas sumušti lengviausios kėdės rekordą, priklausiusį Gio Ponti “Superleggera”, sukurtai 1958 metais. „Fullerina“ iki šiol yra lengviausia medinė kėdė pasaulyje – sveria vos 1200 gramų.

Didžiausia „Matteograssi“ naujiena dabar – „Loom“ ir tuo pačiu principu gaminami „Loomy“ širma ir „Arete“ krėsliukai. Toks lakšto pjaustymo principas naudojamas ir gaminant pramonines metalo konstrukcijas, ir net chirurginiam odos persodinimui. Kokia jūsų interpretacija?

Pirma, tai yra sistema, kuria iš dviejų matavimų žaliavos kuriamas trijų matavimų daiktas. Odos gabalas, iš kurio gaminama sėdimoji dalis, turi ištisinį perimetrą. Taigi, įdubimas, sėdėjimui svarbiausia forma, yra formuojamas būtent odos įpjovomis, kurios yra skirtingo ilgio. Makete viskas atrodė gražiai. Tačiau pradėję svarstyti gamybos būdus, susidūrėme su problema. Yra tiesioginė priklausomybė tarp kirtimo linijos ilgio ir reikalingo preso svorio. Teko atsisakyti idėjos mechaniškai išpjauti ar iškirsti odoje tas įpjovas. Bandėme lazerį – bet jis apdegindavo pjūvio kraštus, taip pat pjaustymą vandens srove – oda drėko… galiausiai pritaikėme skaitmeniniu būdu valdomą įrenginį, naudojamą lenktyninių automobilių variklių tarpinėms išpjauti. Techniniam sprendimui atrasti ir ištobulinti prireikė dvejų metų. Pagaliau galėjome imtis eksperimentuoti, siekdami maksimalaus komforto – tik pjaustydami odą… Beveik visi pjūviai yra skirtingo ilgio.

Kodėl oda? Tiek vargo…

Oda turi ypatingų savybių, kurių neturi kitos medžiagos, be to, aš dievinu natūralias medžiagas ir nekenčiu sintetikos. Tai beveik paranoja (juokiasi). Dirbti su „Matteograssi“ puiku, ten dirba labai patyrę meistrai. Tačiau turiu pasakyti, kad beveik visuomet prototipą gaminu savo rankomis. Pirmąjį „Loom“ krepšį pjausčiau pats.

Unikali technologija šiek tiek apsaugo nuo plagiatų.

Taip, tai tiesa. Šiemet Milane kinai buvo labai susidomėję šia technologija, bet kol kas esame ramūs – pigiam plagiatui tai, kad įrenginys vienai kėdei skirtą odą pjausto apie pusvalandį, yra visai nepriimtina. Ir tai vienintelis būdas. Milijonų greit „neprikepsi“.

Ar baldai – vienintelė veiklos sritis?

Kuriu viską, tik nekenčiu virtuvės. Su „Poltrona Frau“ projektavome Respublikos prezidentūros interjerą, taip pat esu sukūręs šviestuvų, „išradęs“ dviratį, Murano stiklo daiktų, dar daug visko. Norėčiau dar suprojektuoti laikrodį… labiausiai mėgstu odą ir medį.

Iš kur gimsta visų šių daiktų poreikis? Ar jis tikras?

Dizaineris, kuris turi idėjų, yra natūraliai motyvuotas jas skleisti, siekti įgyvendinimo. Tai saviraiškos klausimas. O dėl kompanijų – turiu „blogą“ atsakymą, bet jis, deja, vienintelis. Modernizmo laikotarpiu keliamos problemos ir poreikiai buvo realūs, tuo tarpu postmodernizme pramonė sprendžia vienintelę – savo išgyvenimo problemą, ir atsako ne į poreikius, bet greičiau į troškimus.. Todėl siekiama, kad tų troškimų būtų kuo daugiau, pakeisti funkcionalų daiktą tos akimirkos požiūriu gražesniu, labiau geidžiamu. Kita vertus, tai nereiškia, kad būdamas sistemos dalimi privalai su tuo besąlygiškai taikytis. Reikia ieškoti galimybių sukurti išskirtinius dalykus. Viena iš labiausiai paplitusių nesąmonių – kuo daiktas pigesnis, tuo jis labiau demokratiškas. Daiktas turi būti geras, patvarus, tenkinantis poreikius. Turi būti tobulas.

Ar tai neveda į daiktų dizaino haute couture? Vis prabangesnes medžiagas daiktus, neturinčius nieko bendra su kasdieniniu vartojimu?

Tai jau ne dizainas. Mes turime likti ištikimi dizaino idėjai. Dizaino, kuris nuo pat pradžių buvo disciplina, turinti savo logiką. Tai nieko bendro neturi su stailingu. Dar septintame dešimtmetyje tarp dizaino ir stailingo buvo radikalus skirtumas. Pierre Cardin tuomet nebuvo laikomas dizaineriu, jis buvo stilistas. Taip pat ir automobilių kėbulų kūrėjai – Pininfarina, Giugiaro – jie buvo stilistai. Dizainas – tai techninių ir estetinių projekto aspektų visuma, kur estetika kyla iš turinio. Išdavę šį principą, rizikuojame netekti paties dizaino. Turime didžių stilistų, kurie kažkodėl vadinami dizaineriais.

Jų vardai tampa rimtu pardavimo argumentu? Ar tai negadina, dizainerio, neverčia jo kurti atpažįstamus daiktus, dirbtinai formuoti dizainerio kūrybines preferencijas tarsi bendrovės vizualinį stilių?

Mes turime pasaulį iki Starck‘o ir po Starck‘o. Kažkas panašaus bandė pasiekti Mendini‘s… bet jam nepavyko. Starck‘as sugebėjo produkto kokybę pakeisti savo vardo kokybe. Kaip bežiūrėsi, jis – vienas didžiausių dizainerių istorijoje. Jis paneigė beveik visus klasikinius dizaino principus. Tarkim, klasikiniu supratimu daikto išorė reprezentuoja, paaiškina jo funkciją. Apie pirmuosius Starck‘o kūrinius žmonės sakydavo: „Kaip gražu. Kas tai?“. Tokie daiktai, kaip „Alessi“ arbatinukas, iš pat pradžių buvo skirti tapti kultūrinėmis ikonomis, kurių išvaizda jau reiškia daug daugiau, nei vien turinį. Svarbu, kad Ph. Starck‘as 100 procentų suvokia tai, ką jis daro ir kodėl. Aš irgi suvokiu savo misiją – norėčiau palaikyti ryšį su praeitimi, tęsti istoriją, prasidėjusią dar iki dizaino atsiradimo, būti ne garsus, bet geras. Yra dalykų, kuriuos apibūdinčiau kaip dizaino kūrinius, nors jie iš priešistorinių laikų. Į šiaurę nuo Göteborgo, Švedijoje, atkasta vėlyvojo neolito gyvenvietė. Joje rastas… bronzinių kirvių katalogas, puikiai iliustruojantis asortimentą. Dizainas yra tuomet, kai turi suderinti estetinį aspektą su techninėmis savybėmis serijinei gamybai. Taigi – galima sakyti, kad vienas pirmųjų dizaino gaminių yra …plyta. Nors aš manau, kad pirma serijinė gamyba buvo susijusi su karais – reikėjo standartiniais ginklais aprūpinti kariuomenes. Tai gal ir neskamba labai gražiai. Tačiau reikia nepamiršti, kad dizaine yra dvi sielos: viena – pramoninė, kita – žmogiška. Net ir pirmuoju Bauhauso laikotarpiu buvo labai stipri antipramoninė srovė. Pažiūrėkim, kiek gatvėse beprasmių automobilių – kiekvienas, kas išmano, mane supras. Negalima pardavinėti mašinos kaip žaisliuko, aksesuaro. Svarbiausia yra technika, veikimas. Tačiau modeliai dabar skiriasi tik dėl savo išorinio stiliaus, t.y. neesminėmis detalėmis.

Masinės gamybos laikais vertybe tampa daikto retumas? BMW Isetta“ vertingesnė už naują „penktuką“?

Visos „Isettos“, kurios buvo pagamintos, iki šiol važinėja. Tuo tarpu dėl „Cinquecento“ net teko išleisti specialų įstatymą, kad būtų sutvarkyta jų utilizacija, bet ir dabar jų dar likę vienas kitas šimtas tūkstančių. Prieš 60 metų amerikiečių „Tucker“ išleido 50 automobilių su varikliu gale, centrine vairuotojo vieta ir trimis žibintais priekyje. Du buvo sudaužyti avarijose, likę 48 vis dar važinėja. Ir vieni, ir kiti labai mylimi, gal tik dėl skirtingų priežasčių. Kalbame apie mašinas, bet lygiai taip pat galėtume kalbėti ir apie kėdę. Yra nemažai kompanijų, kurios gamina baldus, interjero detales, bet galėtų gaminti bet ką kita.

Ar yra daiktas, apie kurį galvojate – „Gaila, kad ne aš jį sukūriau“?

Nenorėčiau būti svetimų daiktų autorium, man natūralu tai, ką esu padaręs tik pats. Tiesa, jau kelis metus rimtai kovoju su savo ego :) Bet mane žavi Eames‘ų kūryba, jų „Aluminium group“ yra bene gražiausi kada nors sukurti daiktai. Taip pat labai vertinu Philippe‘ą Starcką, kaip jau minėjau, koncepciniu, filosofijos požiūriu.

O iš savųjų?

Iš mano paties darbų visuomet labiausiai patinka paskutinis sukurtas daiktas. Kiekvienas jų – tarsi varžybos dėl to, kas įmanoma techniškai, kas svarbu man kaip kūrėjui. Niekuomet nesidairau į praeitį, nes pažiūrėjus atgal norisi vėl imtis jau baigtų darbų. O jie yra arba gyvi, arba ne. Ir tuos “gyvuosius” kartais tikrai sunku suvaldyti… Komunikacijos pasaulyje galutinė forma užfiksuojama ir tampa statišku simboliu, tačiau kūrybos pasaulis yra daugiasluoksnis, daugiaprasmis. Smagu jame gyventi.

Ačiū ir sėkmės!

This Post Has 0 Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


× du = 8

Back To Top