skip to Main Content

Pastaruosius 15 metų netyla kalbos apie lietuvišką dizaino identitetą, jo turinį ir formą. Jei jums kas nors sakė ar kur nors girdėjote, jog šiuo metu kuriame save iš naujo, žinokite, tai – netiesa. Po teisybei, mes save tiesiog perkonstruojame, lyg žaisdami kaladėlėmis, visai kaip tuomet, kai buvome ketverių. Skirtumas tik toks, kad dizaine yra kelios kanoninės žaidimo taisyklės: arba tiek medžiagas, tiek formą kuri futuristiškai, arba dekonstruoji tai, kas jau yra, ir lyg perkuri klasiką su naujai pamatytomis medžiagomis. Viena iš pastarąjį metodą taikančių kūrėjų yra Gerda Liudvinavičiūtė. Ji jaunosios kartos lietuvių dizainerė, savo darbus pristatanti CELSIUS 273 vardu. Daugiausiai tyrinėdama architektūros ir miesto erdves kaip procesus, jų sąsajas su visuomene bei atskirais individais, naujosios kartos juvelyrė siekia atgaivinti retrospektyvų žvilgsnį į sovietinę meno koncepciją. Kalbėdamasi su šia kauniete žinojau, kad mudviejų pašnekesys nebus tik apie dizaino apibrėžtis – nepavyks išvengti gilesnių užkaborių, nes Gerda kūrybą ir aplinką suvokia itin daugiasluoksniškai. G. Liudvinavičiūtės juvelyrikos kolekcijose, lyg autonomiškai veikiančiuose tarpdisciplininiuose projektuose, akivaizdžiai pastebimas žvitrus, gaivalingas žvilgsnis į kultūrinį palikimą bei architektūrą per antropologijos, sociologijos, atminties kultūros prizmes.

Bendraujant su Gerda ne kartą teko prisiminti, jog vienas iš jungiamųjų atminties ir užmaršties ryšių yra tai, kad abu šie reiškiniai sukuria tikėjimo praeities įvykiais paradigmą, tačiau esminis juos tolinantis skirtumas – apie atmintį daug lengviau kalbėti nei apie užmarštį. Žvelgiant į jaunosios kūrėjos darbus neretai iškildavo Frankfurto atminties studijų platformos iniciatorės Astridos Erll kalbų fragmentai. Užmarštį ji įvardija kaip būtiną atminties proceso dalį, leidžiančią ekonomiškai konfigūruoti prisiminimus ir jų sunkius, taip pat sukurti struktūras, leidžiančias vėliau prisiminimus prikelti. „Tai teisybė, jog prisiminimai yra mažos salos, plūduriuojančios užmaršties jūroje. Kasdienybės apsvarstymuose ir realybės suvokime užmarštis yra daugiau taisyklė, o atmintis – išimtis“, – teigia A. Erll. Labai panašiai atmintį, užmarštį, patirtis ir jų dekonstrukciją regi ir G. Liudvinavičiūtė.

Nenuostabu, kad ši autorė, būdama dar itin jauna, jau yra tiek nacionalinio „Lietuvos dizaino forumo“ narė, tiek kūrėja, turinti menininkės statusą, kuris veikia lyg valstybinis pripažinimas, kad jos kūryba – profesionali. Jau vien 2020 m. G. Liudvinavičiūtė susišlavė dvi pirmąsias vietas nacionaliniame konkurse „Geras dizainas“, nuskynė laurus „World Jewellery Design Awards 2020“, buvo pastebėta ir pripažinta „DFA Design for Asia“ parodoje bei sudalyvavo pirmoje lietuviškoje dokumentikoje apie dizainą („Dizaino dokumentika – trumpametražiai pasakojimai apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą“, rež. Aistė M. Grajauskaitė). Gerdos juvelyrikos regėjimas kaip indo, gebančio sutalpinti sustabdyto laiko ir traumų fenomenus, žavi. Šiai kūrėjai istorija, kurią ji gali panardinti ir išsaugoti betoniniuose papuošaluose, sykiu tampa atminties ir užmaršties moneta.

Gerda, kaip, tavo manymu, suvokiamas mados aksesuaras ir jo dizainas Lietuvoje?

Regis, tų suvokimų gali būti labai įvairių. Neegzistuoja viena tiesa, vienas žinojimas. Šiandien, šią akimirką, man aksesuaras yra laisvė, bet juk viskas gali būti kitaip. Suvokimas kinta, ir tą pokytį esamuoju laiku neretai sunku apčiuopti, tam reikia nuotolio. Individualiam pokyčiui gal kiek mažiau, kolektyviniam – kartais ir dešimtmečių… Galiausiai, net kolektyvinis žinojimas neatskleistų viso suvokimo, nes kiekvienas, kuriantis dizainą ar jį vartojantis, turi savitą priėjimo kampą. Man labai svarbu kartkartėmis sau priminti, kad matymas ir suvokimas yra riboti konstruktai, nes atkeliauja iš asmeninės patirties, tam tikro išmokimo. Juk kur kas daugiau nesuvokiam, nei suvokiam. Tad atrodo natūralu nuolat savęs klausti – o kas, jeigu pabandytumėm dar laisviau, kitoniškiau? O kas, jei praplėstumėm mąstymą iki įsivaizduojamų fikcijų, neįmanomų scenarijų ar, iš pirmo žvilgsnio, absurdo? Nors galiausiai viskas ir nugula į paprastą, galbūt net tradicinį papuošalą, bet šie ieškojimai, kuriant bet ką naujo, man atrodo labai svarbūs. Tad jeigu reikėtų vienu žodžiu įvardyti, koks tas lietuviškas dizainas, gal tai – ieškojimas? Atrodo, žmogus iš prigimties linkęs ieškoti, tik kartais bijo ir leidžia idėjoms sudūlėti lentynose. O tai kone šventvagystė! Kita vertus, lietuviškuose aksesuaruose galima įžvelgti ir daug kultūrinės tradicijos – brangakmenių, tauriųjų metalų, kartais – gintaro, baltiškų motyvų, mažiau eksperimentų. Nenoriu spręsti, gerai tai ar blogai.

Tikiu, kad gerame dizaine pirmiausia turi būti kuo mažiau dizaino. Ši mintis ne mano, ji garsaus XX a. dizainerio Dieterio Ramso. Antra, dizainas privalo išreikšti idėją, nesvarbu, kalbame apie papuošalą, kėdę ar šviestuvą. Tik tos minties, kaip ir kūno, nereikia apnuoginti per daug, kad netaptų vulgaru. Tai puikiai išmano japonų kūrėjai. Štai Naoto Fukasawa yra ne kartą sakęs, kad dizainas – tarytum poezija, o kai poeto jausmai ir požiūris pasidaro pernelyg gerai matomi, žiūrovams gali pasidaryti nejauku. Atrodo, kai kurios gero dizaino taisyklės yra globalios, šiais laikais suvokimas apie dizainą apskritai gana globalus. Galima pastebėti nežymių skirtumų tarp skirtinguose kontinentuose kuriančių meistrų, bet turbūt ši profesija iš esmės yra gana individuali, tad kiekvieno priėjimas kitoniškas, nors žinios – gana panašios.

Kuri iš neįprastos medžiagos – betono, o įkvėpimo semiesi iš architektūros. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti, kalbant apie teorinę bei praktinę prieigą?

 Kadaise, kai ėmiausi dirbti su betonu, naiviai tikėjau, kad tai – kažkas ypatingo, tačiau šiandien esu linkusi savo papuošalus laikyti tradiciniais. Kaip išskirtinę autorę galėčiau paminėti Hilde’ę De Decker, kuri kuria juvelyriką, apaugindama ją augalais. Manasis betonas – gana paprastas sprendimas, siekiant perduoti žinutę apie istorinę atmintį, aktualizuoti praeitį. Taip jau nutiko, kad daugelis pastatų yra būtent iš šios pilkos medžiagos, kurios estetika ir savybės puikiai tinka juvelyriniams dirbiniams, o kartu palieka vietos interpretacijai. Architektūrą renkuosi kaip priemonę atskleisti istoriniam paveldui, to meto žmonių požiūriui, estetiniam suvokimui. Architektūra kaip išraiškos forma geriausiai atspindi kolektyvinę istoriją. Ji neapsiriboja vienu ar keletu individų ir tam, kad būtų pasiektas fizinis pavidalas erdvėje, reikalauja ne tik idėjos, jos išpildymo, bet ir kolektyvinio, neretai – politinio sprendimo. Štai tapyba ar literatūra paprastai yra vos vieno ar kelių žmonių interpretacija, požiūris į supančią aplinką ar laikmetį. Taip tiesiog sutapo, kad kol kas tyrinėjau istorinę atmintį, tad ir architektūra čia tapo neatsiejamu, rišančiu motyvu.

Be abejonės, architektūros kūną versdama juvelyrika, pasiraitojusi rankoves žaidžiu masteliais! Tai virsmas, kuris itin inspiruoja ir leidžia pačiai pajausti begalybę, nes juk mastelis priklauso tik nuo mūsų vaizduotės. Galiausiai, žengiant giliau, galima įžvelgti ir žmogaus egocentrizmo pėdsakų. Manome esantys dideli, tačiau už mūsų slypi nesuvokiama begalybė. Tas begalybės, neįsivaizduojamybės dydis mane taip pat labai domina, tik daugiau filosofiniame lygmenyje, nes turbūt viskas, ką gebame įsivaizduoti, gali keisti savo mastelį. Štai vienoje Stepheno Hawkingo knygoje aprašomi įspūdingiausi šviesmečiais vykstantys procesai, kuriuos fizikai geba atkurti laboratorijose, sumažinę jų mastelius milijonus kartų. Tai galiausiai man leido suvokti, kad tas pats mastelis su visu savo mums pažįstamu daiktiškumu palyginus yra niekas. Jeigu mokslininkai gali iškreipti laiką ir erdvę, teoriškai jau dabar sukurdami kirmgraužas, tai koks menkas ir paviršutiniškas yra mano bandymas žongliruoti tuo, ką matau. Mane šitai įkvepia kiek plačiau mąstyti apie dizaino, o kartu – ir aplinkos paskirtį bei prigimtį.

Ką Tau reiškia kurti dizaino objektą, įsivaizduojant universalų klientą?

Tiesa sakant, nė nežinau, ar jį įsivaizduoju. Tikrai meluočiau tvirtindama, kad kaskart imdamasi darbo apie tai galvoju, nes viskas vyksta nesąmoningai. Žmonių gebėjimas daiktams suteikti vardus, priskirti tam tikrus žodžius iš esmės ir padiktuoja, kad objektas, pavyzdžiui, pastatas ar emocija, virsdamas juvelyriniu dirbiniu įgyja būtent tokią, o ne kitokią formą. Menininkas Julijonas Urbonas yra dėstęs labai įdomią paskaitą apie tai, kad esame kalbos visuomenė. Viską, net jei kartais ir nesąmoningai, suvokiame per kalbos prizmę. Man ši mintis turi didelę prasmę. Kai apsižvalgai aplink, supranti, kad išties viskas, ką žinai, yra išmokta ir, rodos, net negali suvokti kitaip. Mąstome sąvokomis ir net jaučiame jomis, be galo sunku išeiti iš šio žinojimo ribų. Tad jeigu daiktas, skirtas dėti ant savęs, įgauna juvelyrinę formą, labai tikėtina, kad jis bus universalus. Kaip ir bet koks kitas objektas – sėdėjimui, trynimui, dengimui ar pan. Išties, vertybe laikyčiau, jei man pavyktų „atmokti“ visus šiuos dalykus, kitaip tariant, imti ir galiausiai išsilaisvinti iš sukonstruoto žinojimo. Norisi tikėti, kad nors tada neliktų universalaus kliento sampratos, galbūt su ja pasitrauktų ir kitos šabloninės sąvokos, sekančios iš paskos ir diktuojančios kūrybinius procesus.

Sovietinė Rytų Europos architektūra ir jos palikimas Lietuvoje nugulė viename iš Tavo projektų – „BRUT_LIST | Ode to the Eastern European Blocks“ kolekcijoje. Tai subtilus bandymas trinti kultūrinės traumos ribas ir suteikti daiktams naujus vardus. Ką Tau reiškia mados aksesuare sutalpinti savotišką antropologinį tyrimą? Ar to siekei sąmoningai?

Labai ilgą laiką kurdama neįvardydavau, kad atlieku tyrimą, nes tai buvo organiška proceso dalis, kurios neišskirdavau. Galbūt toks požiūris susijęs su akademinio kelio netolygumais, mat savo kaip dizainerės karjerą pradėjau ne nuo akademinės erdvės ir teko rasti savus priartėjimus, būdus ir kryptis. Tik dabar studijos užpildo teorines spragas, nauja medžiaga – lyg neatrastos dėlionės detalės, kurių trūko. Tačiau paradoksalu, jog atsiranda nauji plyšiai, kuriuos turbūt teks kaišyti visą gyvenimą… Tikiu, kad kiekvienas kuriantis žmogus kalba apie tai, kas jam svarbu. O tam, kad galėtum kalbėti ir kažkuo remtis, pats tikėti tuo, ką sakai, turi žinoti, ką sako, jaučia kiti. Vėlgi – kolektyvinė kalbos visuomenė.

Išties, prieš suteikdama daiktui formą, pirmiausia tiriu. Tas tyrimas gali būti labai abstraktus, grįstas jausmais. Kartais užtenka geros knygos, filmo ar pokalbio, kad suprastum, kaip stipriai viena ar kita tema skauda, o būna, reikia kur kas didesnių pastangų. Sovietų sąjunga man visada kėlė daug jausmų. Gimiau jau laisvoje Lietuvoje, niekada nemačiau nelaisvės, bet tokios kultūrinės traumos yra perduodamos iš kartos į kartą. Atrodo, patyrus okupacijas, karus ar kitus sudėtingus, kompleksiškus kolektyvinius išgyvenimus, ne tik valstybei, bet ir kiekvienam individui labai svarbu ieškoti asmeninio santykio su įvykiu. Problema, mano nuomone, ta, kad didelė visuomenės dalis griuvus Sovietų Sąjungai stengėsi pamiršti (represuoti atmintį) viską, kas egzistavo iki nepriklausomybės. Deja, laikas sąmonėje yra tiesinis ir vienakryptis, tad rytdiena netaps geresnė, jei pamiršime vakar.

Pasirodo, neišjaustos emocijos ir traumos niekur nedingsta. Štai kolektyvines traumas galime aiškinti net tuo pačiu gedėjimo ciklu. Tam, kad įvyktų susitaikymas, visuomenė turi pereiti visas gedėjimo stadijas – nuo neigimo, pykčio, derėjimosi iki susitaikymo bei atleidimo. Turbūt po truputį tai ir vyksta, tačiau reiks laiko ir pastangų, nuolatinių refleksijų su savimi ir kitais. Kalbant apie sovietmetį, mūsų santykį su juo, visada norisi pacituoti profesorę Giedrę Mickūnaitę. Pasak jos, sovietinio paveldo vertinimai tol bus konfliktiški, kol funkcionuos atminties, o ne istorijos lauke. Tam, kad iš atminties lauko faktus galėtumėm perkelti į istorinį laiką, reikia apytiksliai 100 metų arba trijų kartų kaitos. Tad esame nuėję mažiau nei pusę kelio. Mano karta sąlyginai atsakinga už tai, kad būtų išsaugota kuo daugiau artefaktų, menančių praeitį. Labai skauda matant, kaip neatsakingai elgiamės su tuo, kas vieną dieną taps istoriniu paveldu. Nesakau, jog turime gyventi miestuose-muziejuose ir negalime nieko keisti, tačiau pasigendu pagarbos istorijai, pakantumo bei susitaikymo su praeitimi. Norėtųsi, kad kai kurie procesai Lietuvoje vyktų daug atsakingiau. Tad šia kolekcija, įkvėpta sovietinių daugiabučių, siekiau atkreipti dėmesį į kontroversiškus sovietinių miegamųjų rajonų, kurie yra mūsų istorijos dalis, mūsų namai, vertinimus. Jie gražūs; jei mums taip stipriai neskaudėtų, galbūt galėtumėm tai pamatyti.

Ar lietuviškas aksesuarų dizainas unikalus Baltijos šalių kontekste?

Vis dar ieškome savo vietos dizaino pasaulyje. Kartais išskirtinumo, o kartais – bendrumo. Jie abu reikalingi. Asmeniškai negalėčiau įvardyti lietuviško savitumo Baltijos šalių kontekste. Išties, apie tai arba nekalbama, arba per mažai kalbama tiek akademinėje, tiek ir sociumo erdvėje. 

Kita vertus, galbūt dar neturime tokių garsių pavardžių ir kūrinių, kurie suformuotų identitetą, taptų autoritetais kitiems dizaineriams. Juk taip dažnai būna – šalį reprezentuoja keletas pagrindinių kūrėjų, ir taip randasi jai priskiriamas braižas. O gal dabar metas mėgautis tuo, kad dar neišgryninome labai aiškaus savo „veido“? Juk galime atsipalaiduoti ir eksperimentuoti, nesuvaržyti jį kurti, formuoti, griauti ir vėl statyti iš naujo. Apskritai, suvokiu dizainą kaip žaidimą. Kuo paprasčiau į viską žiūrėsime, tuo keistesnių ir įdomesnių dalykų sukursime.

Nuo patys nebepamename kada Lietuva buvo linksniuojama kaip auksakãsių merginų, žalių lankų ir gintaro šalis. Tik po kurio laiko susizgribome ir pradėjome keisti, perkonstruoti šį savireprezentacijos suvokimą. Kaip manai, kokios, jei reiktų išvardyti, yra „tikrosios“ lietuviškos juvelyrikos medžiagos?

Nemanau, kad identitetas slypi medžiagiškume. Tos klišės, aišku, visada egzistuoja, bet nevalia pamiršti, kad, žvelgiant istoriškai, globalizacija sociumą paveikė itin anksti ir ji neturi sienų. Mėgstu gintarą, tačiau, norint jį paversti lietuvišku, reikėtų gerai apgalvoti dizainą, idėją. Ypač šiandien, kai tas pats gintaras, kuriuo taip didžiavomės, tonomis išgaunamas Ukrainoje ir galiausiai atvežamas mums. Pirmiausia svarbi koncepcija, ką nori pasakyti, o tada renkiesi priemones, kuriomis kalbėsi. 

2020-ieji Tau buvo fantastiški – sulaukei net dviejų tarptautinių diplomų, apdovanojimų ir aukščiausios vietos nacionaliniame konkurse. Ką Tau pačiai reiškia šie įvertinimai?

Labai sudėtingas klausimas. Turbūt normalu, kad kartkartėmis reikia patvirtinimų. Tam mažam vaikui, gyvenančiam manyje, kad jis žinotų, jog pateisino lūkesčius. Kita vertus, tiesiog gera jausti, kad buvai suprastas. Vis dėlto, paprastai komisijose, ar tai būtų konkursas, ar kitokio pobūdžio apdovanojimas, sėdi ir kūrinius vertina savo srities profesionalai, puikiai išmanantys meno lauką, gebantys pažvelgti vizionieriškai. Tad džiugu, kai darbai pastebimi, juos laiko aktualiais tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniame dizaino lauke.

Kurti unikalų produktą ir vystyti nuosavą dizaino objektų verslą turėtų būti be galo sudėtinga. Kaip manai, ar Lietuva tam yra tinkama terpė?

 Neegzistuoja nei tinkamos, nei netinkamos vietos. Kartais gali turėti visas sąlygas ir nieko nepadaryti, o kartais jų neturėjimas padidina motyvaciją, stengiesi dar labiau. Lietuva maža, ir tai milžiniškas jos privalumas. Jeigu tikrai atkakliai dirbi, galiausiai būni pastebėtas, nes nėra didelės konkurencijos. O štai kokiame Niujorke ar Londone koncentracija beprotiška, pasimeti tarp talentų gausos. Ten susirenka geriausieji, pranokti juos yra kur kas sunkiau. Kita vertus, turbūt Niujorke būti pastebėtam geros galerijos jau reikštų pasaulinę šlovę. Svarbu kritiškai įsivertinti, ar tikrai ten būtum kam nors įdomus. Meluočiau, jei sakyčiau, kad dažnai apie tai nesusimąstau. Lietuva man po truputį atveria kelius, kad galėčiau savo kūrybą pristatyti svetur, be to, šiais socialinių tinklų laikais ir užsieniečiai vis dažniau patys mane susiranda. Tad manau, kad svarbiausia – daug dirbti ir mokytis, o visa kita ateis arba ne. Nesvarbu, kur bebūtum. To negali numatyti. Ir niekas dėl nieko nekaltas, mes kartais per mažai įsisąmoniname savo ribotumą. Suvokimas, kad esi ribotas, mano galva, taip pat daug duoda, taip mokaisi nekaltinti aplinkos.

Publikuota žurnale „Nemunas“ (Nr. 4, 2021)

www.nemunas.press

Back To Top