Šie tekstai paimti iš Lietuvos dizaino forumo skyrelio „Dizaino skaitiniai“ žurnale „Centras“.

Autorius Marius Dirgėla

—————————————————————————————–

Kaip dirba didelė tarptautinė dizaino kompanija, kaip mąsto, kokias problemas sprendžia? Kokios yra jūsų funkcijos kompanijoje?

Esu atsakingas už 25 žmonių – kūrėjų, inžinierių, modeliuotojų – komandą dviejuose dabar veikiančiuose biuruose. Mano darbas yra vadovauti dizaino grupei, kai gauname projektą arba užduotį – vadovauti kūrybinei grupei, įsitikinti, kad gerai ir iki galo supratome užduotį ir turime visus reikalingus resursus jai įgyvendinti, taip pat dalyvauti procese ir prižiūrėti, kad pakeliui „nepamestume“ konkretaus brando vertybių ir komunikacijos specifikos, ateities perspektyvos. Kita darbo dalis – bendravimas su klientais, jų poreikių supratimas. Visuomet yra dvi erdvės – iššūkio erdvė („aš turiu problemą, kurią reikia išsspręsti“) ir galimybių erdvė. Būtina suvokti, kaip galima pasinaudoti atsiradusiais pokyčiais. Labai daug kalbuosi su klientais apie šias dvi erdves – ne vien apie tai, kame jie mato problemą, bet ir kitas rinkos dinamikas, sritis, kur jie galėtų eiti ateityje. Frog Design veikia nuo 1969-ųjų, Vudstoko metų… Kompanija įkurta Altenšteigo miestelyje Vokietijoje. Kurį laiką dirbome ten, kol pavyko laimėti „Apple“ konkursą ir pagrindinis biuras buvo perkeltas į Kaliforniją – iš pradžių Sunny Valley, dabar – Palo Alto. Pasaulyje turime devynis biurus. Daugiausia JAV – Palo Alto, San Franciske ir Austine (Teksaso valst.), Niujorke, ką tik atidarytas biuras Sietle, skirtas aptarnauti „Microsoft“. Europoje dirbame Štutgarte, Milane, taip pat netrukus atidarysime biurą Londone, dar vienas biuras veikia Šanchajuje.

Kaip pasirenkate vietas naujiems biurams?

Pirmiausia tai priklauso nuo kliento. Pirmoji būstinė, Altenšteigas, pavyzdžiui, buvo pasirinktas tiesiog todėl, kad ten gyveno kompanijos įkūrėjas. Tačiau paprastai sekame paskui klientą – Kalifornijoje – Apple, Tokijuje – […], Sietle – „Microsoft“. Naujausias biuras Londone jau nėra susijęs tik su vienu klientu. Kas bendro tarp visų „Frog“ projektų? Ilgą laiką – apie tridešimt metų – mes sakome Form Follows Emotion, perfrazuodami G. Sullivano Form Follows Function. Žmogui reikalingas emocinis ryšys su produktu. Pavyzdžiui, mobiliojo ryšio telefonas yra ne šiaip įrankis pranešti mamai, kurią valandą grįši namo. Jis labai daug pasako apie jo savininką. Pasirinkdamas vieną ar kitą, žmogus išduoda savo preferencijas, kurios savo ruožtu yra ne vien jo veiklos (funkcija, logika), bet ir asmenybės (forma, emocija) atspindys. Techniškai produktai šiandien dažnai yra lygiaverčiai, todėl emocinis faktorius tampa vis svarbesnis. Jei sugebėsi formuoti (ir patenkinti) emocinius poreikius, įgysi pranašumą prieš konkurentus.

Dirbate tikrai seniai. Koks jūsų konkurencinis pranašumas?

Mūsų stiprybė yra tame, kad galime pasiūlyti ne vien išorę, emociją, bet ir struktūrinius, konstrukcinius sprendimus. Vis rečiau klientai pageidauja, kad sukurtume jiems „kažką“. Ir vis dažniau jie sako: turime štai tokią naują technologiją, norime ją išleisti į rinką, bet nelabai žinom, ką konkrečiai turėtume daryti. Manau, kad klientai kreipiasi į „Frog“, nes esame universalūs. Pavyzdžiui, esame sukūrę apie 50 „Motorola“ telefono modelių, pašto dėžutes Švedijoje, „Disnėjaus“ vaikiškas racijas – kiekvienas šių darbų palieka savą patirtį, kurią vėliau galima derinti, jungti su patirtimi iš kitų veiklų. Todėl klientui, kuris ateina pas mus neturėdamas suformuluotos užduoties, galime pasakyti – dabar aktualu tai, perspektyvu tai… Vienas iš dizaino apibrėžimų yra „vartotojo advokatas“. Gamintojai linkę domėtis gamybos efektyvumu, įsisavinimo ir atsipirkimo terminais, technologai žavisi, pavyzdžiui, miniatiūrizacija, rinkodarininkams rūpi vartotojas, bet labai savotiškai – labiau įsiskverbimas į rinką, rinkos dalis ir pan. Būtent dizaineriams svarbiausia yra vartotojo įspūdžiai, patirtis – tiek kuriant pramononinį, tiek brando dizainą, strategiją ir pan. Čia verta prisiminti Maslovo piramidę – produkto kūrimas yra tarsi lipimas jos pakopomis, ir nė vienos nevalia peršokti. Nuo gryno funkcionalumo iki emocinio prisirišimo. Todėl žmonės ir perka. Dažnai kompanijos linkusios pasikliauti ne dizainerio patirtimi, bet tyrimais… iPodas yra baisiai tikęs pavyzdys. Nuo rinkos, vartotojo elgsenos tyrimo iki galutinio produkto veda labai daug kelių ir šunkelių. Nežinau, kokius tyrimų duomenis turėjo iPodo kūrėjai, bet lengva įsivaizduoti fokus grupę prieš šešerius metus. Baltas su chromuotu dangteliu, moteriškai užapvalintas mp3 grotuvas, manau, būtų sukėlęs pasipiktinimą ar juoką tikslinei auditorijai, kokia ji buvo tuo metu. Viskas priklauso nuo to, kaip skaitysi tyrimų duomenis. Tai srovė, kurią galima pakreipti, be to, žmonės daugelio dalykų tiesiog nesugeba verbalizuoti, yra linkę kažką nuslėpti. Yra nemažai pavyzdžių, kaip tyrimai iškreipiami jau pradinėje stadijoje. Mes dirbame su keliomis specializuotomis tyrimų kompanijomis Jungtinėse Valstijose. Pasirodo, jie nebeatlieka tyrimų vartotojų apklausų forma Los Andžele, nes kiekvienas ten sutiktas žmogus kažkaip susijęs su vaidyba. Jie sako tai, ką tu nori girdėti, ir daro tai įtikinamai, kaip aktoriai. Bendrai vartotojai sako tai, kaip jie suvokia savo jausmus, bet jie turi latentinių poreikių, latentinių jausmų, kuruos sunku išreikšti. Svarbu juos pažinti, nes galbūt tai ir padeda parduoti.

Kuo geriau didelė tarptautinė agentūra už vidinį dizaino skyrių?

Pirma priežastis tikriausiai yra būtent tame, kad vidinis dizaino skrius per gerai žino savo produktą, jo specifiką. Be to, jie dirba šalia technikų, kurie nuolat aiškina, ką galima ir ko negalima daryti. Taigi jie dirba galimybių kontekste. O dizaineriams, ypač „Frog“, mokama už tai, kad jie kažką pakeistų. Mūsų neprašo pakeisti vien, tarkim, telefono išvaizdą. Mūsų klausia – štai telefonas toks, koks jis yra dabar. Bet kas tai bus po kelerių metų? Kartais kompanijos gamintojos struktūroje dirbantiems dizaineriams būtent ir būna sunku atsitraukti ir paklausti savęs – jei nežinotume visko, ką žinom, kaip mes įsivaizduotumėm ateitį?

Kaip vyksta pats idėjos generavimas? Kiek šiuo metu jų įgyvendinate?

Žinoma, negalime tiesiog nupiešti eskizą ir atiduoti klientui. Turime struktūrizuotą dizaino vertinimo procesą, pozicionavimo matricas. Svarbu aiškiai suvokti skirtingų sprendimų skirtumus ir tų sprendimų poveikį kliento brandui. Sąvokoms „patinka“ ir „nepatinka“ lieka labai mažai vietos. Aktyvių projektų dabar turime gal 25-30, bet jie visi skirtingose fazėse, skirtinguose kontekstuose tiek rinkos srityse, tiek ir geografiškai: labai intesyviai dirbame su vienu klientu Kalifornijoje, kitas svarbus projektas – Tailande ir t.t. Kokią užduoti sau kėlėte kurdami naują „Blomberg“ buitinės technikos liniją? Blomberg atveju mūsų užduotis buvo sukurti savitą dizaino kalbą, kuri sustiprintų pasitikėjimą Blomberg kaip vokšku brandu. Daugelyje rinkų tam tikros savybės asocijuojamos su vokiškais brandais – patikimumas, solidumas, funkcionalumas. Kartu naujasis stilius turėjo būti nuoseklus ir visaapimantis, turintis lengvai atpažįstamus požymius.

Ar įmanoma priskirti tas pačias savybes skirtingų kainų segmentų produktams, jungiamiems vieno prekės ženklo? Kaip sukurti išssirtinumą? Be to, juk į tas pačias vokiškos kokybės savybes pretenduoja ir aukštesnio kainų lygio brandai.

Naudojant „brandines“ dizaino kompanijas, pavyzdžiui, Philippe Starck arba F.A. Porsche sukuriami išimtiniai produktai arba jų linijos. Vienas prekės ženklas gai utrėti skirtingo lygio linijas, kurias skiria dizainas. Sukurti universalią kalbą sunku, bet įmanoma. Pažiūrėkim į BMW – visi jų gaminami automobiliai turi bendrų bruožų, tiksliau, juos jungia viena dizaino kalba – nuo kukliausio 120d iki 635 kabrioleto. Tą patį mes padarėme su Blomberg: jis turi ryškius, tik jam būdingus bruožus. Čia svarbu, kad juos atpažintų ir vartotojas. Kitas klausimas – ką tai duoda? Taigi – ar nuosekli dizaino kalba padeda parduoti daugiau, ar tai skatina vartotoją rinktis ir itus to paties gamintojo prietaisus? Esmė juk ne vien išvaizda, bet ir valdymo principai, ir neracionalus lojalumas? Koks čia dizaino vaidmuo? Kai kuriose srityse tai išties pastebima, tarkim, namų kino sistemos yra matomos, ir žmonėms gražu, kai DVD grotuvas ir stiprintuvas gražiai dera. Tačiau tai beveik neturi reikšmės įmontuojamos virtuvės technikos rinkoje. Dažnai galvoju apie dizainą kaip balansą. Balansą tarp formos ir detalės. Kartais, kai daikto forma yra sudėtinga, kompleksiška, detalės nėra tokios reikšmingos. O jei forma yra paprasta ir aiški, detalė gali išties suskambėti. Detalizacija, arba išbaigtumas daiktui tuo ir svarbus, kad tai nėra vien daikto savybė, nes daiktai reprezentuoja ir kompaniją. Antonio Citterio viename interviu išreiškė mintį, kad nė vienas kompozitorius nepaliktų savo kūrinyje net ir vienos neteisingos natos. Dizaineriai turėtų elgtis taip pat. Kitas dalykas, kad daiktus renkamės pagal pirmą įspūdį, tačiau gilesnis ryšys atsiranda dėl patrauklių detalių. Todėl labai svarbus yra pirminis ir antrinis daikto keliamas įspūdis. Jeigu daiktas turi daugiau teigiamų savybių, nei matyti iš pirmo žvilgsnio, ir neturi paslėptų kliaučių, jis pradžiugins savo šeimininką dar ir dar kartą. Tačiau jei antrinis įspūdis nuvilia – vartotojas keičia brandą.

Ar kuriate ateities prognozes?

Mes neturime „Ateities skyriaus“, bet kiekvienu momentu biure yra vienas ar keli projektai, ypatingai orientuoti į ateitį – tris, keturis metus. Dabar dirbame su į dešimties metų perspektyvą orientuotu projektu. Tai labai tolima perspektyva, nes toje srityje viskas keičiasi kas pusmetį. Dizaineriai įprato mąstyti pagal labai skirtingus laiko mastelius. Kiekvienas produktas yra savo laikmečio atspindys, todėl atsižvelgiame į kultūrą, madas, socialinius pokyčius.

Kiek užtrunka jūsų darbas – nuo užsakymo iki gamybos pradžios?

Šiuo metu mes kuriame pakuotę, kuri bus gaminama jau po pusmečio, ir lygiagrečiai – medicinos įrangą, kuri dėl įvairių testavimų bus pradėta gaminti anksčiausiai po poros metų. Skiriasi ir laikas, per kurį sukuriamas daiktas – nuo pirmo susitikimo iki brėžinių „Blomberg“ atveju praėjo 6 mėnesiai, paprastai dirbame nuo keturių iki septynių mėnesių. Kartais, kai projektas sudėtingas arba kliento kompanijoje yra daug vidinių diskusijų, dar prisideda mėnuo-kitas. Gana dažnai projektas būna naujas ne tik mums, bet ir pačiam klientui, prasideda ir be aiškios kliento vizijos – tiesiog reikia pradėti dirbti, norint suspėti konkrečiai datai. Tuomet tenka lygiagrečiai vystyti kelias linijas, kurios kartais finale susijungia.

Ar „Frog Design“ yra būdinga sava, unikali stilistika?

Jei būčiau politikas, sakyčiau: mūsų darbus jungia atitikimas galutinio vartotojo ir mūsų kliento poreikiams… Ne. „F. A. Porshe“, „Pininfarina“, P. Starck taip daro. Mes esame labiau verslo pusėje. Verslas ir strateginiai sprendimai yra mums svarbiausi. Todėl jei manome, kad būtent tas stilius geriausiai tinka konkrečiam brandui, renkamės jį, renkamės tai, kas teisinga duotame kontekste. Mes kuriame dizainą, nes mums tai patinka, ir mes tikim, kad tuo pačiu kuriame malonesnius potyrius vartotojams. Tačiau kaip kompanija išlaikome balansą tarp to ir daikto savybių, būtinų jo ir kompanijos gamintojos komercinei sėkmei. Ar viskas turi būti kuriama dizainerio? Yra ir paprastų dalykų… Kiekvienas daiktas sukuria tam tikrus potyrius, susijusius su patirtimi, jo naudotojui – telefonas, taurė bare, net popierinis cukraus pakelis – aš žinau, kaip jį atplėšti, aš pagrįstai tikiuosi, kad popierius plyš ten, kur aš tikiuosi. Kai kur reikia atpažįstamumo, saugumo, kai kur – malonaus netikėtumo, bet viskas turi būti maksimaliai patogu ir saugu. Vis dar yra pakuočių, kurioms atidaryti reikia net peilio! Todėl sakau, kad dizainerio rankos reikia visur.

Ačiū. Tai ramina.